Apie dienotvarkę ir naudingą buvimą Sanghoje (bendruomenėje), bei padėkos šventę Chuseok. Vakar buvo Chuseok šventė – ryžių aukojimas arba Korėjiečių derliaus nuėmimo, padėkos šventė. Sakoma, kad gegužę valstietis lieja prakaitą, o rugsėjį – per Chuseok – turtingas kaip atsiskyrėlis. Įdomus pasakymas, turint omeny, kad atsiskyrėliai neturi nieko. Yra kas supranta, kad sugebėjimas neturėti – didžiausias turtas Vaizdelyje apačioje lenkų vienuolė nuostabiai gieda. Išmoko korėjietiškai ir dabar atlieka 1000 dienų kido (giedojimo) praktiką - kai daug valandų giedi ir protas tampa skaidrus, kaip ir balsas Atbuvau su ja tik vieną pusantros valandos praktikos dalį – yra reikalų vien jau valandą stovėti ir kartoti „Kwan se um bosal“ mantrą. (Kwan Seum Bosal, tai korėjietiškas gailestingumo bodhisatvos vardas. Kwan Seum pažodžiui reiškia "suvokti pasaulio skambesį", kitaip dar verčiamas kaip "tas, kuris girdi pasaulio kančios šauksmą". Bosal yra korėjietiškas bodhisatvos vertimas). Pamiršau parašyti, kad pagrindinė zen budisto užduotis – nuskaidrinti protą, nušvisti ir tuomet padėti visoms kenčiančioms būtybėms. Smulkmena aišku, bet maloni Zen budistai ir kiti mahajanos budizmo praktikuotojai turi vieną iš priesakų nepasilikti nirvanoje, kol neišgelbės visų kenčiančių būtybių. Atrodo kaip ir neįmanoma užduotis, bet tai nurodo daugiau į nuolatinę skaidraus proto būseną, kuriai šis buvimas nebėra kančia ir laiko sąlyga yra kitaip išgyvenama, kitaip tariant, jos mūsų suvokimo prasme, nebelieka. Denotvarkė. Keliamės 4 ryto, nusilenkimai, giedojimas, tylos meditacija, pusryčiai, darbai, asmeninės ar praktikos, pietūs, asmeninis laikas, vakarienė 16:30, giedojimas, meditacija ir 20-21 miegot. Kaip ir nieko ypatingo, tik vienas dalykas – būni su tais pačiais žmonėmis visą laiką. Ir niekur nedingsi. Dėl to Meistras Seung Sahnas ir pabrėždavo „together action“ veikimo kartu svarbą. Tai ir yra didžioji praktika, kurią išties atliekame kiekvieną dieną namuose su saviškiais, darbe su kolegomis, bet kada ir bet kur. Tik ten dažniausiai „pasileidžiame“ ir žinome, kad tuoj kažkur galėsim dingti. O čia negali. Ir jei leisi protui mėgti ir nemėgti – gero nelauk. Tiesiog turi priimti taip, kaip yra. Ir tai smarkiai palengvina situaciją. O kai dar pradedi galvoti daugiau apie kitą ir stengtis jam padėti (dažnai tai gali būti tiesiog susitaikymas su jo savybėmis, kurios tau nepatinka) tai buvimas drauge tampa labai lengvas ir smagus. Pavyzdžiui čia virtuvėje visi puola plauti indus, kas tik baigęs valgyti – niekas net nežiūri grafiko. Ir visa tvarka baigiasi per 10 minučių. Čia niekas nevaikšto viduje su batais, tad plauti ar siurbti grindis vieni niekai. Čia niekas per daug nekalba, ypač bendram miegamajame. Jei reikia – pasikalba virtuvėje. Čia niekas neskuba, nes turi grafiką ir pagal jį gyvena ir jo laikosi, tad viskam laiko per akis. Ir telieka menkniekis – susitvarkyti su savo protu, kuris kalba visokias nesąmones ir gana dažnai. Pradžioje skaičiuoja dienas – kiek liko Nes esi iššveitęs save iš komforto zonos ir tai negali neatsiliepti. Nes jei namuose tu gali nesikelti, jei jau labai norisi, tai nesikeli. Jei nori valgyti kažką – tai ir nusiperki ar pasigamini. Čia viskas kitaip. Čia tiesiog turi susitaikyti ir priimti – ir čia manau esminė mokykla. Jei mes gyvenime mokėtume geriau prisitaikyti ir priimti tai, kas su mumis atsitinka, būtume daug laimingesni. Tiesiog priimi, atsiduodi ir žiūri, ką gali padaryti situacijoje geriausio. O dar dažnai labai būna, kad reikia tiesiog nieko nedaryti. Nereaguoti, nepanikuoti, nesinervuoti, nedžiūgauti be proto ir – kaip mūsų laikais sakydavo – nemyžt į batą Atleiskit...
P.S. Ką tik po pokalbio su labai maloniu Musangsa šventyklos abatu Zen Meistru Tan Wol. Bandau gauti leidimą pafilminti praktikas. Bus matyt... Garsas apie Zen Mišką atėjęs ir iki čia Poryt laukia Zen Miško pristatymas vienuoliams, mokytojams ir Sanghai.
Comments